Mus pavogė. Nusikaltimų istorija

Liudmila Petruševskaja (g. 1938) – rusų prozininkė, dramaturgė, poetė, scenaristė, dainininkė, dailininkė, ilgokai rašiusi ,,į stalčių” – sovietų laikais jos drąsi, atvira ir skaudi  kūryba neatitiko privalomų partinių standartų. 

Dabar Liudmila Petruševskaja – kelių dešimčių knygų suaugusiems ir vaikams autorė, Puškino (1991), Rusijos Federacijos valstybinės (2002), Bunino (2008) ir kitų premijų laureatė; jos kūryba versta į daugiau kaip tris dešimtis kalbų. 

Lietuviškai kol kas išleista tik viena  Petruševskajos knyga – autobiografinė  apysaka „Mergaitė iš „Metropolio“ (2011, vertė N. Kvaraciejūtė), būta publikacijų Lietuvos kultūros spaudoje. Tikėtina, kad  romanas  ,,Mus pavogė. Nusikaltimų istorija” Lietuvoje sulauks dėmesio.  Liudmila Petruševskaja mūsų šalyje labiau žinoma kaip dramaturgė, scenaristė ir legendinė asmenybė, visais laikais sugebėjusi išvengti standartinio mąstymo, niekada jokiai valdžiai ar vadovaujančiai struktūrai nepataikavusi ir nesižeminusi.

Mus pavogė.  Nusikaltimų istorija” (2017)  – romanas, lyg ir turintis detektyvo bei „muilo operos” bruožų, tačiau iš tikrųjų – tai minėtų žanrų ironizavimas, meistriška parodija, priverčianti dar kartą atidžiai pažvelgti į vėlyvuosius sovietinius metus ir paskutinį XX amžiaus dešimtmetį. Romaną sudaro kelios dramatiškos  istorijos, išplaukiančios viena iš kitos, išsiskiriančios, išsiplėtojančios ir vėl susitinkančios. Atokių Rusijos  gyvenviečių nykumas, Maskvos studentijos ar meninės bohemos gyvenimo būdas, ,,aukšto rango” diplomatų  žeminančios pastangos išsilaikyti ,,elite” – visa tai balansuoja ties absurdo riba, įgija grotesko didybę.   

Romane itin ryškūs moterų charakteriai – su meile ir simpatija žvelgiama į intelektualią filologę Aliną, dailininkų pensininkų lyderę Stirną, iš prastuomenės kilusią valytoją Galiną. Jos kaip moka, taip kaunasi – dėl savęs ir dėl kitų, labiausiai – dėl dviejų Seriožų. Šie du  berniukai vienodais vardais ir pavardėmis, gimę vieną tų pačių metų dieną – tartum šios toks saulės blyksnis nesmagioje, tuštybe ir gobšumu persmelktoje  blogio karalystėje, tartum patvirtinimas: prasideda kitas ir kitoks gyvenimas. 

Iš rusų kalbos vertė Gintarė Adomaitytė.